Kokie Karpiai Spokso - Senelio Afanasy Receptas

2024 Autorius: Sebastian Paterson | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 13:52

Žvejybos pasakos

Kas iš žvejų nežino ar negirdėjo daugybės pasakojimų apie tai, koks kaprizingas yra karosas ir koks nestabilus jis yra gurmanų pirmenybėse. Apie tai sklando legendos. Tačiau yra meškeriotojų, kurie žino kai kuriuos šios žuvies įpročius, todėl, paprastai, visada su laimikiu. Aš jums pasakysiu apie vieną tokį atvejį.

Prieš kelerius metus kitas atostogas praleidau Karelijoje prie Dugno ežero. Nežinau, iš kur kilo šis vardas, bet ežeras jo niekaip neatitiko. Ji tęsėsi apie pusantro kilometro ilgio ir mažiau nei kilometro pločio, be to, buvo visiškai sekli, niekur gylis neviršijo dviejų metrų.

Žolinė siena nuo vandens krašto driekėsi kelis metrus į vidų. Jame, iki švaraus vandens, šen bei ten buvo klojamos gatos, o dviejose vietose - tiltai. Dugnas yra labai klampus. Tikrai karalystė broliams karasinams. Tiesą sakant, ežere buvo rasta karosų ir, pasak gandų, labai padorių. Bet čia nesėkmė: dabar, vasaros karštyje, jie nepasiėmė jokio masalo. Tai teigė daugelis meškeriotojų. Tas pats likimas ištiko ir mane. Kad ir koks rafinuotas buvau, bandydamas įvairius jaukų variantus, retkarčiais susidurdavau su mažais pirštais karosais, kuriuos natūraliai paleisdavau.

Tai tęsėsi kelias dienas. Kol namo meilužei (mano tolimam giminaičiui) atsibodo be žuvies vaikščioti prie ežero ir ji patarė:

- Eik pas senelį Afanasy, jis galvoja apie kažką šiuo klausimu ir, jei su juo gali rasti bendrą kalbą, jis tau padės, - ir kažkaip paslaptingai šypsodamasi ji baigė: - Tik nepamiršk magarycho, senelis yra didelis girtuoklis …

Neprisiminiau senelio Atanaziaus veido, bet žinojau, kad jis gyvena kitoje kaimo pusėje. Mano išvaizda jį aiškiai glumino. Palaukęs, kai šuo nusiramino ir nustojo kurtinančiai loti ant manęs, jis suglumęs paklausė:

- Tu, berniuk, akivaizdžiai pasiklydai.

Kai aš paaiškinau vizito tikslą, jis paskelbė:

- Jūs tikrai, sklandydamas, klajojote ne toje vietoje. Aš neturiu karoso paslapčių.

Teko griebtis „slapto ginklo“. Tik po antrojo degtinės, pikantiško užkandimo marinuotu agurku, senelis patarė:

- Iškask kirminus, rytoj anksti ryte ateik prie lieptelio prie didžiojo akmens. Ar žinote, kur jis yra?

Aš linktelėjau.

Dar prieš saulėtekį įsitaisiau su meškere ant tako šalia didelio akmens ir liūdnai pažvelgiau į nejudančią plūdę. Tik po pusantros valandos pasirodė senelis Afanasy. Pasisveikinęs jis išvyniojo savo paprastą meškerę, ant kablio uždėjo kirminą ir pažodžiui metė reikmenį pusės metro atstumu nuo manosios. Nepraėjus nė minutei įvyko kąsnis, o pirmuoju žvejo grobiu tapo delno dydžio karosas. Jis iškart pagavo antrą, paskui trečią.

Tikriausiai, matydamas akivaizdų mano sumišimą, senelis Afanasy paklausė:

- Kur kasėte kirminus?

- Ūkio kiaulidės mėšle.

- Ne, broli, dabar per karščius šie kirminai karosams netinka. Po nukritusiais lapais turime ieškoti kirminų. Šiuo metu karosas ima tik juos. Aš tau duosiu keletą gabalų, o tada tu susitvarkysi. Šiais žodžiais jis išvyniojo šalia gulintį drėgną skudurą ir padavė man kirminų.

Neslėpsiu, drebančiomis rankomis ant kabliuko pasodinau paaukotą kirminą, su suprantamu jauduliu numetiau. Ir sekėsi gerai. Taip buvo ir kitomis dienomis. Senelio Athanasiaus patarimas pasirodė neklystantis. Nežinau, kiek laiko būtų trukusi ši karosų gausa, tačiau atostogos baigėsi, o tuo pačiu žvejyba dugno ežere baigėsi.