Kada Ir Kaip Sodinti Medžius Ir Krūmus

2024 Autorius: Sebastian Paterson | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 13:52

Kad sodas būtų vaisingas

Speciali sodininkystės literatūra, skirta vaismedžių ir uogakrūmių masiniam sodinimui, nėra skirta sodo sklypų, sodinančių pavienius medžius ir krūmus, savininkams. Atsižvelgiant į tai, visas tokioje literatūroje pateiktas rekomendacijas dėl daigų pasirinkimo, jų sodinimo laiko ir paruošimo sodinimo vietai reikia gerokai pakoreguoti, jei jie naudojami mažuose sodo sklypuose.

Remdamasis savo patirtimi ir daugelio vasaros gyventojų bei sodininkų patirtimi, manau, kad sodinukus geriausia rinktis rudenį, nes šiuo metu jų kokybę įvertinti yra daug lengviau. Be to, paprastai pasirinkimas yra daug platesnis. Daigai vis dar turi sveikus lapus, brandžią medieną ir išsivysčiusią šaknų sistemą. Be to, svarbu, kad jie dažnai yra pigesni.

Pavasarį daigų kokybę nustatyti yra daug sunkiau, nes jie parduodami iš griovio, nežinomos jų žiemojimo sąlygos ir labai tikėtina, kad šaknys bus užšalusios. Toli gražu ne visada žinoma, kurioje zonoje daigas augo, ant kurio poskiepio jis buvo įskiepytas. Viso to rezultatas gali būti augalo mirtis netrukus po pasodinimo, su kuriuo autorius ir kiti sodininkai bei vasaros gyventojai yra susidūrę ne kartą.

Praktika taip pat rodo, kad rudenį daug lengviau pasirinkti ne trijų ketverių, o vienerių dvejų metų sodinuką, kuriame pusiausvyra tarp požeminės ir antžeminės dalių, šaknų sistema yra sveikesnė. ir, svarbiausia, kasant gerai išsilaiko centrinė šaknis, kuri pasodinus gilėja, maistas ir drėgmė. Jei ši šaknis nėra išsaugota arba yra susilpnėjusi, medis ar krūmas pasmerktas badui ir dėl to lėtam augimui, o dažnai ir mirčiai. Tik atskirų šaknų pažeidimus, kurie anksčiau nebuvo pastebėti ar atsirado daigų gabenimo metu, galima lengvai ištaisyti, jei jie nedelsiant nupjaunami į sveiką medieną.

Jei laikysitės literatūrinių rekomendacijų, tada pavasarinis sodinuko pasodinimas du kartus pasmerkia jį: žiemą, prikopoje ir pavasarį, pasodinus į ledinę žemę. Norėdami to išvengti, augalus reikėtų įsigyti ir sodinti į nuolatinę vietą rudenį, kai žemė dar šilta. Tuo pačiu metu, kad daigai neužšaltų, prieš šalnas, ant medžio reikia įdėti dėžę ar statinę be dugno ir ten užpilti žemės ir lapijos mišinį. Arba galite paprasčiausiai apvažiuoti keturis kaiščius aplink daigą 60 cm atstumu ir iš lentų, audeklo ar kitos medžiagos pasigaminti rėmą dirvai.

Pavasarį, vos ištirpus sniegui, rėmą reikia nuimti, mišinys paskirstomas aplink bagažinę ir palaistomas. Tuo pačiu metu, kaip liudija mano asmeninė dvylikos tokių sodinimų patirtis, medis greitai pradeda augti ir gerai vystosi. Mano sode visą laiką nebuvo nė vieno sodinukų mirties atvejo, kai būtų pasodintas toks sodinimas.

Jei manote, kad specialioji literatūra, vaismedžius ir uogakrūmius reikia sodinti į 40–60 cm gylio ir 80–100 cm skersmens duobes. Praktika rodo, kad sunkioje molingoje dirvoje tai dažnai lemia medžių ir krūmų mirtį po keturių penkerius metus, kai duobėje pasibaigs maistingosios medžiagos ir esant aukštam požeminio vandens kiekiui, augalas žūsta pirmaisiais metais po pasodinimo. Taip yra dėl to, kad molio dirvožemyje esanti augalo šaknų sistema neranda maisto medžiagų ir vystosi tik duobėje, o būdama lediniame vandenyje ji tiesiog uždussta be deguonies. Kad išvengtumėte augalo žūties, bet kuriame sunkiame dirvožemyje ir dirvožemyje, kuriame yra aukštas požeminio vandens lygis, skylių dydis turėtų būti padvigubintas, o pirmuoju atveju skylė turėtų būti padaryta daug giliau,o antruoju reikia sodinti daigus ant piliakalnių ar žemės pylimo, kurio aukštis 50-60 centimetrų.

Be to, abiem atvejais, kaip rodo mano ilgametė patirtis, norint, kad medžiai ir krūmai gerai įsišaknytų, sustiprėtų ir išaugtų, ant duobių dugno reikėtų dėti įvairių atliekų (medienos gabaliukai, drožlės, kartonas, skardinės, mažos stiklinės talpyklos, plastikinių butelių likučiai ir kt.), kurių sluoksnis yra iki 30 cm, tada - velėnos sluoksnis - 20 cm. Visa tai apibarstoma pjuvenų ir drožlių mišiniu su kalkėmis ir ant viršaus klojamas sodo dirvožemio sluoksnis su kompostu ir visomis mineralinėmis trąšomis.

Taip pasodinus, medžiai ir krūmai per 3–4 metus įgyja tarsi dvigubą atramą, nes dalis šaknų prasiskverbia į podirvio „pagalvę“, o kitos, gaudamos didelį kiekį maistinių medžiagų, greitai auga. Tuo pačiu metu šaknys yra gerai izoliuotos nuo šalčio, kylančio iš apačios ir iš šonų, neužšąla ir pradeda vegetuoti daug anksčiau. Jų pumpurai ir lapija atsiranda daug anksčiau, o tai reiškia, kad jie pradeda žydėti ir duoti vaisių anksčiau.

Taip pat noriu pasakyti apie vieną nusistovėjusį stereotipą. Specialioje literatūroje rekomenduojama auginti vaismedžius ir uogakrūmius po vadinamuoju „juoduoju pūdymu“, o ne laikyti juos velėnuotoje žemėje. Bet jei pirmuoju atveju, kaip rodo praktika, viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, kuris yra sistemingai auginamas - kasamas, purenamas ir kt., Dažnai pažeidžiamos ir sunaikinamos medžių ir krūmų šaknys ir šakniastiebiai, humuso kiekis palaipsniui mažėja ir mityba pablogėja, tada antroje, reguliariai pjaunant žolę ir paliekant ją vietoje mulčio dangos, atsiranda papildomas mitybos šaltinis, susidarantis skaidant organines medžiagas, prisotintas mikroorganizmais ir kirminais. Tuo pačiu metu šaknų sistema, gaunanti gerą mitybą ir drėgmę, tampa labiau išvystyta, skatina augimą,medžių ir krūmų vystymasis ir derėjimas. Pavyzdžiui, velėne laikomame autoriaus sode obuolių ir šaltalankių derlius padidėjo maždaug pusantro karto.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad visas čia apsvarstytas žemės ūkio praktikas galima rekomenduoti plačiau platinti.