Tai Neatėjo į Varles. Rotten Creek žvejyba

2024 Autorius: Sebastian Paterson | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 13:52

Žvejybos pasakos

Saulėtą gegužės dieną su draugu Vadimu atvažiavome atostogauti į miško kordoną pas jo dėdę medžiotoją Fiodorą Nikolajevičių. Jis, sužinojęs, kad aš, kaip ir jo sūnėnas, užsikimšęs žvejys, pakvietė mus žvejoti Rotten Creek.

- Šiandien man reikia patekti į upės skerspjūvį, - paaiškino jis, - ir todėl mes esame kelyje. Kol aš prie jo, jūs einate žvejoti. O grįždamas pasiimsiu tave. Jei tau nuobodu - išeik nelaukdamas manęs.

- Bet ar Rotten Creek yra žuvų? - nustebo Vadimas, - kiek pamenu, jos niekada nebuvo …

Fiodoras Nikolajevičius gudriai susimerkė ir, šypsodamasis žiūrėdamas į savo artimą, tarė:

- Neskubėkite daryti išvadų …

- Imame tik meškeres, - pasakė Vadimas, jau atsisukęs į mane.

- Tik tuo atveju pasiimkite verpimo kotą, - patarė Fiodoras Nikolajevičius.

- Ar gaudysime varles verpimui? - paprieštaravo Vadimas.

- Imk, imk … - reikalavo medžiotojas.

Pasiėmėm dvi meškeres, verpimo meškerę ir, užsidėję tinklelius nuo uodų, nuėjome į Rotten Stream. Vidurdienio saulė jau buvo besileidžianti, todėl, vos įžengę į mišką, kur oras nejudėjo, tuoj pat pasinėrėme į kvapnų, nejudantį tvankumą ir suprakaitavome. Gerai, kad ilgai eiti nereikėjo.

Supuvęs upelis buvo siauras kanalas su dumblinais krantais, tankiai apaugęs vandens augalais. Tik šen bei ten tarp jų blizgėjo maži vandens veidrodėliai. Ir pats vanduo buvo nemalonios tamsiai rudos spalvos, labai šaltas. Matyt, upelį maitino požeminiai šaltiniai. Mes su Vadimu tylėdami pažvelgėme į šią niūrią, nesvetingą vietą. Tada jis paklausė:

- Dėdė Fiodoras, na, kur čia žvejoti? Nėra kur mesti meškerės.

- Ieškok baseinų, - patarė dėdė ir po pauzės pridūrė:

- Būtent juose laikosi visos žuvys …

- Tebūnie … - Vadimas mostelėjo ranka, - nėra ką veikti: jei tave čia tempia, turi pabandyti.

- Pabandykite, pabandykite, - Fiodoras Nikolajevičius mus pamokė ir, linkėdamas sėkmingos žvejybos, nuėjo gilyn į mišką.

Mes, pasitarę, nusprendėme įvairiomis kryptimis ištirti upelį. Be to, Vadimas kategoriškai atsisakė imti verpimo meškerę, kaip jis paaiškino, kaip nereikalingą. Aš turėjau jį nusinešti. Aš nuėjau prieš srovę, Vadimas pasroviui.

… Įstrigęs iki kulkšnies klampiame girgždančiame purve, aš lėtai ėjau upeliu, ieškodamas vietos, kur galėčiau padaryti gipsą. Tačiau to niekada nebuvo. Galiausiai, kai buvau visiškai beviltiška ir ketinau pasukti atgal, tarp žalios aukštos žolės sienos pamačiau nedidelę skaidraus vandens erdvę. Pasirodė toks mažytis, kad lazdele lengvai pasiekei bet kurią jo dalį aplink perimetrą.

Aš dvejojau: viena vertus, ar verta gaišti laiką tokiai beviltiškai vietai? Kita vertus, ar turiu pasirinkimą?

Pasodinau ant kablio riebų kukulį, siūbavau mesti masalą į baseino vidurį, bet neapskaičiavau, ir jis nuskendo ant priešingoje pusėje virš vandens sulenkto gluosnio krūmo. Aš purtau meškerę, kabliukas su sparneliu nukrito nuo pat kranto. Plūdė kelias sekundes iškišo nejudėdama, tada smarkiai pasinėrė. Akimirksniu užsikabinau ir ištraukiau delno dydžio kuoją. Kitas metimas yra dar viena kuoja, šiek tiek mažesnė. Trečiasis vėl yra raudė. Tada jis išsitraukė keliolika įvairaus dydžio ešerių. Šios žuvys vijosi bet kokį masalą ir tiesiogine to žodžio prasme metėsi ant kablio. Net ir tada, kai ant jo buvo tik apgailėtini kirmino ar sparnuočių likučiai.

Staiga, tarsi įsakius, kandžiojimas nutrūko … Ir tada prisiminiau apie verpimą. Nuvažiavau toliau, kad daugiau nenukristų ant gluosnio krūmo ir mečiau šaukštą. Kai tik ji įlindo į vandenį, iškart pajutau aštrų trūkčiojimą. Energingai užsikabinęs žuvis pašoko į šoną ir sustingo. Linija pastebimai susilpnėjo, ir aš maniau, kad grobis nukrito. Tačiau kai jis ėmė rinkti laisvumą, žuvis išsisuko, tada, žaižaruodama geltonai raudonais pelekais, stačia žvake iššoko iš vandens. Tai buvo pusantro kilogramo lydeka. Nesunkiai išvedžiau ją į krantą. Vėl mečiau šaukštą, o kita lydeka plazdėjo ant žolės. Trečią kartą niekas negeidė masalo, o aš vėl ėmiausi meškerės. Per trumpą laiką sužvejojau šešias kuojas, keliolika ešerių ir dar vieną lydeką.

Tuo tarpu dangų dengė švininiai debesys, ėmė laistyti bjaurus smulkus lietus. Netrukus atėjo Vadimas. Kelias minutes jis tyliai žiūrėjo į mano laimikį. Priėjęs prie savęs, jis paklausė:

- Iš kur visa tai?

- Ir iš ten! - atsakiau nuėmusi nuo kabliuko dar vieną kuoją.

- Aš nieko neturiu … - jis numojo rankas.

Nežinau, kodėl: arba mes išgąsdinome visas žuvis, arba stiprėjo lietus, tačiau kandimas nutrūko. Nelaukėme jo atnaujinimo, surinkome laimikį ir skubėjome namo.