Nėra žuvies Be Likimo - Upėtakių žvejyba

2024 Autorius: Sebastian Paterson | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 13:52

Žvejybos pasakos

Kartą turėjau galimybę žvejoti ant mažos upės Karelijos sąsmaukoje, kurioje, pasak artimiausio kaimo gyventojų, „Upėtakis yra keliolika centų“. Ir tikrai upė buvo vadinama kitaip, tačiau vietiniai žvejai ją vadino tik upėtakiu … Na, kaip nevilioti?

Aš nuėjau grūstuvo. Kurį laiką visiškai nebuvo įkandimų. Veltui keičiau purkštukus, nusileidimo gylį - viskas tuščia. Ir tik po pusantro ar dviejų kilometrų, kai patekau į vingį, pagaliau prasidėjo įkandimai. Ir gana greitai pagavau keturis upėtakius. Kadangi jie buvo tik maži vaikai, aš juos paleidžiau.

Lėtai klaidžiodama pakrante, nuolat darydama gipsus, nepastebėjau, kaip atsidūriau didelėje proskynoje. Apsižvalgiau … Maždaug už dviejų šimtų metrų buvo mažas rąstinis namas. Tiesiai priešais jį vandenyje buvo tilteliai. Aš nuėjau būtent ten: juk žvejyba nuo takų dažnai būna labai patraukli. Priėjęs prie jų net sustingo iš nuostabos. Kairėje ir dešinėje nuo lieptelio šmėžavo keliolika upėtakių! Priešingai nei tikėtasi, jie manęs nebijojo, bet vis tiek toliau ėjo pirmyn atgal. Pamačiusi šį turtą, drebančiomis rankomis pasodinau keletą kėbulų ant kablio ir tik ruošiausi atlikti gipsą, kai išgirdau už nugaros:

- Dėde, jie čia nežvejoja …

- Kodėl? - paklausiau mechaniškai ir, apsižvalgiusi, pamačiau maždaug dešimties metų berniuką išblukusiais marškinėliais ir šlepetėmis ant basų kojų.

- Nes ši žuvis yra Stepano senelis. Jis ją maitina, todėl ji yra nuolat čia ir nieko nebijo.

Neapsikentęs žvelgiau nuo berniuko iki upėtakio, negalėdamas suvokti, kas vyksta: juk iš manęs atimtas galimas laimikis!

Tikriausiai spėjęs apie mano nusivylimą, berniukas pasiūlė:

- Nagi, aš tau parodysiu vietas, kur galėsi žvejoti.

Ir jis vedė mane link, iš kurios aš ką tik atėjau … Maždaug už šimto metrų nuo lieptelio jis sustojo ir paaiškino:

„Ten, matai, priešais mus, arčiau kito banko, yra nedidelis lūžtukas. Po vandeniu yra didelė uola, o šalia jos yra upėtakis. Meskite jauką aplink jį.

Padariau vieną gipsą, kitą ir tik trečią pajutau aštrų žuvies trūkčiojimą. Užsikabinęs, o upėtakis, putojantis visomis vaivorykštės spalvomis, buvo ant kranto. Padariau vis daugiau meškerių ir po neilgo laiko sužvejojau dar keturias žuvis, po 200-300 gramų. Tada nupjovė čiulptuką.

- Eikime toliau, - tarė berniukas, eidamas link išsišakojusio gluosnio krūmo, pro kurį praslydau, skubėdamas į taką.

Krūmas taip pasilenkė virš vandens, kad kai kurios šakos jame net maudėsi. Kompanionas paaiškino, kad aš turėjau stovėti tiesiai virš krūmo pasroviui ir mesti reikmenis taip, kad masalinis kablys būtų apačioje, tiesiai po krūmu.

- Kaip tai padaryti? - abejojau žiūrėdama į nuolatinį atsitiktinį žalių šakų ir sausų šakelių persipynimą.

- Bet jūs žvejosite upėtakius! - ir berniukas priekaištingai pažvelgė į mane.

Kad neprarastų žvejo autoriteto, kelis kartus bandžiau ir vis tiek spėjau užmesti masalą reikiamoje vietoje. Tuoj pat kąsnis, o svarus grūstuvas buvo mano rankose. Deja, antrą kartą sėkmė nuo manęs nusisuko: po liejimo valas įsipainiojo į krūmą. Visi mano bandymai ją išlaisvinti paskatino tai, kad, tempdamas valą, aš tuo pačiu metu traukiau šakas, kurios laiku su mano bandymais išplakė vandenį.

- Taigi mes išvažiavome žvejoti … - pasakė mano gidas, beviltiškai mostelėdamas ranka ir, eidamas namo link, kaltindamas pridūrė: - Dabar palaukite - nelaukite, ilgai nieko negausite.

Išsiskyrusi su berniuku, apie valandą klaidžiojau pakrante. Tačiau viskas nenaudinga: tokios patrauklios vietos, kurias berniukas man parodė, niekada nesutiko. O gal aš jų ieškojau ne toje vietoje?